Gintautas Paluckas. Ateiname dirbti Jums ir su Jumis

Gintautas Paluckas. Ateiname dirbti Jums ir su Jumis

Lietuvoje gyvena puikūs žmonės ir jie verti valdžios, kuri visus sutelktų. Valdžios, kuri pagaliau pabaigtų tarpusavio rietenas ir kovotų už Lietuvą. Valdžios, kuri visas jėgas skirtų iki skausmo žinomų šalies bėdų sprendimui. Ir, svarbiausia, gerbtų.

Taip, gerbtų,

nes girdėjome daug valdančiųjų pažadų „atkurti dialogą“. Svarbu ne tik kalbėjimas, bet ir klausymasis, o dar svarbiau – girdėjimas. Vargu, ar dialogu galime pavadinti mokytojų, mokslininkų, medikų, kultūros darbuotojų, statutinių pareigūnų performansus, teatralizuotas protesto akcijas prie Vyriausybės, mokytojų lipimą per langus į ministeriją. Pastangų gerbti ir girdėti žmones pritrūko.

Mūsų požiūris – priešingas. Situacijos analizė, argumentų vertinimas ir abipusis bendravimas. Ne tik monologu aiškinant, kaip bus, bet išklausant ir kitus argumentus. Kodėl tai gali nepavykti, kokių reikia saugiklių, ką reikia pagerinti ir t. t.

Būtent remdamiesi tokiais principais mes ruošėme ir savo rinkimų programą, juos taikome savo politinėje veikloje. Galų gale, šiuos principus siūlome perkelti į institucinį lygmenį – teisinį reguliavimą.

Pavyzdžiui, kai Trišalėje taryboje yra deramasi dėl socialinių garantijų ar darbo užmokesčio, Vyriausybė užima ne dirbančiųjų atstovų, o darbdavių poziciją. O mes laikomės klasikinės nuostatos, kad darbuotojai yra silpnesnioji darbo santykių pusė. Todėl aiškiai deklaruojame, kad laikysimės dirbančiųjų atstovų pozicijos. Be abejo, girdėsime abi puses ir ieškosime kompromisų.

Matytų žmones, o ne skaičius

Tai yra visų valdžių ir vyriausybių pagrindinė užduotis. Dažniausiai slepiamasi arba pasiklystama statistikoje ir vidurkiuose. Antai Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) siekia maždaug 86 proc. Europos Sąjungos (ES) BVP. Tai reiškia, kad gaminame ir kuriame labai daug, tačiau pagal darbo užmokestį (tiek vidutinį, tiek minimalų) nuo ES vidurkio Lietuva stipriai atsilieka.

Lygiai taip pat, kai kalbama ir apie vidutinius atlyginimus švietimo sistemoje, save apgaudinėjame, tarsi nematydami tų atlyginimų pasiskirstymo netolygumo, nematydami kontaktinių valandų pasiskirstymo tarp mokyklų, tarp miestų ir periferijos.

Lygiai taip pat nematoma medikų ir slaugytojų atlyginimų pasiskirstymo. Sakoma: „Oho, kiek uždirba!”. Bet tai algos už 1,5 etato – žmonės, tiek dirbdami, šviesos, šeimos ir gyvenimo tikro nemato.

Reikia labai aiškiai suprasti, iš ko susidaro statistika, ir nepasiklysti vidurkiuose. Nes vidutiniškai vienam gali būti labai karšta, o kitas gali mėlynuoti iš šalčio, nors ir vidutinė temperatūra – normali. Reikia matyti realią situaciją, kuri skiriasi einant nuo žmogaus prie žmogaus, nuo įstaigos prie įstaigos. Lietuva nėra tokia didelė, kad mes nesugebėtumėme suprasti, kas vyksta iš tiesų.

Laikytųsi žodžio

Žodžio laikymasis yra pagarba. Tai nėra rezultatas ar kažkokia skaitinė išraiška. Jeigu mes norime atkurti pagarba grįstus santykius, reikia laikytis savo įsipareigojimų ir savo žodžių.

Žvelgiant į praeitį, galime įvardinti krūvą atvejų kai žodžio buvo nesilaikyta – žmonėms valdantieji demonstravo nepagarbą. Pavyzdžiui, nacionalinis susitarimas dėl išlaidų gynybai didinimo iki 2,5 proc. nuo BVP – buvo aišku, kad niekas nesiruošia jo laikytis. Mes vieninteliai pasakėme, kad mums tai nepriimtina.

Galime prisiminti ir didelius subliuškusius pažadus dėl darbo užmokesčio kilimo greičio medicinos, švietimo sistemos darbuotojams, pažadus verslui dėl mokesčių aplinkos nekeitimo. Tie susitarimai buvo nutraukti pačių verslo organizacijų. Toks nepagarbus santykis ir duoto žodžio – ar netgi padėto parašo nuvertinimas – yra labai neperspektyvus.

Neskirstytų žmonių į savus ir svetimus

Toks skirstymas skaldo Lietuvą ir palieka tam tikras visuomenės grupes užribyje. Lietuva yra per maža, kad galėtume į paribius išstumti žmonių grupes, kurios turi kitokią nuomonę, kitokius gyvenimo įpročius ar yra kitokios tapatybės. Arba tiesiog nepalaiko ir nepritaria vienos ar kitos politinės jėgos nubrėžtam kursui.

Toks Lietuvos trupinimas į savus ir svetimus galbūt leidžia laimėti politinę grąžą, tačiau Lietuvos visuomenės raida stoja – mažėja socialinio kapitalo, gebėjimo tartis ir susitarti, mažėja tikimybė ir galimybė turėti bendrus tikslus visai Lietuvai. Tai labai prastas kelias tokiai mažai šaliai, esančiai tokioje geopolitinėje situacijoje, kokioje yra Lietuva.

Užbaigtų pradėtus darbus

Valdantieji pradėjo ne vieną reformą ir nė vienos neužbaigė. Todėl socialdemokratai, jei mums teks formuoti Vyriausybę ir ruošti vyriausybės programą, turės labai aiškius 2-3 prioritetus kiekvienoje viešojo gyvenimo srityje ir turės labai aiškius 10 prioritetų, ką turime nuveikti per ketverius metus.

Kodėl to reikia? Kad žmonės pajustų kokybinį pokytį savo gyvenimuose, darbo santykiuose, pajamose, viešųjų paslaugų prieinamume ir kokybėje. Krūvos mažareikšmių pataisymų ir pakrapštymų tokių pokyčių neduoda. Kuomet prioritetai išskydę, laikas sudeginamas nereikšmingiems dalykams, o reikšmingiems – nelieka. Turėtų būti priešingai.

Reaguotų nedelsiant

Greitis, ypatingai sudėtingose situacijose, yra svarbus ir reikalingas. Tačiau greitis apima ir klausos greitį. Jeigu kažką mėgini daryti ir matai, kad tai neduoda rezultato, tai analizuok ir klausyk, kodėl, ir priimk sprendimus iš naujo.

Per pastaruosius metus turėjome situacijų kai buvo galima taikyti mažiau suvaržymų ir vis tiek apsaugoti žmones nuo viruso plitimo. Pavyzdžiui, smulkiam ir vidutiniam verslui. Šį sektorių buvo galima kontroliuoti pritaikant higienos ir sanitarines priemones, kurių iš pradžių nesilaikė ir negalėjo laikytis visi didieji prekybininkai.

Mes apie tai kalbėjome, teikėme siūlymus Vyriausybei, tačiau ji mūsų neišgirdo. Taigi, po to reikėjo taikyti „reanimacines“ priemones – kompensacijas, mokėti prastovas ir t. t., nors viso to buvo galima išvengti.

Lygiai taip pat nutiko dėl paramos mechanizmo verslui. Mes siūlėme apsieiti be bankų (tarpininkų) ir teikti paramą skubiai smulkioms ir vidutinėms įmonėms per Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI). Reikėjo laukti 5 savaites, kol Vyriausybė suprato, kad jos priimti sprendimai yra neefektyvūs.

Tas pats – su situacija teikiant planines medicinos paslaugas. Mes išsyk trimitavome, kad planinių paslaugų sustabdymas duos labai didžiulę žalą žmonių sveikatai, kurie kenčia nuo tradicinių ligų.

Reakcija, nuoširdus vertinimas teikiamų siūlymų ir patarimų iš šalies, tebūnie tai ir opozicijos siūlymai, yra prievolė, o ne pasirinkimas visoms vyriausybėms. Nes tai tiesiog leidžia efektyviau spręsti žmonių problemas. Juk toks ir yra visų partijų sekis, nesvarbu ar pozicija, ar opozicija. Tai to greičio tikrai pritrūko.

Suprastų ir padėtų

Pirmiausia reikia suprasti problemos esmę ir teikti tinkamus siūlymus tos problemos sprendimui. Vienas paprasčiausių pavyzdžių, kuris iliustruoja situacijos absurdiškumą – 200 eurų darbo paieškos išmoka. Šią paramą susumavus su kitomis socialinės paramos priemonėmis matome, kad ji šiek tiek viršija minimalų darbo užmokestį, kuris, deja, vis dar vyrauja daugelyje regioninių savivaldybių.

Kokios to pasekmės? Tai lėmė mažesnę motyvaciją dirbti. Dabar mes turime absurdišką situaciją – daugybę laisvų darbo vietų ir augantį nedarbą. Vadinasi, netaikli socialinė parama pagilino norą nedirbti, o šį laikotarpį praleisti naudojantis socialinės paramos schemomis.

Jaustų saiką

Mūsų visų laikas yra vienintelis resursas, kurio mes negalime padauginti. Būtent tai reikia turėti galvoje organizuojant arba reguliuojant viešųjų paslaugų teikimą. Tai yra susiję su pertekline biurokratija, pertekliniais saugikliais. Lietuvoje – pernelyg daug įstaigų, kurios siuntinėja žmones nuo vienų durų prie kitų.

Verslo, kuriančio darbo vietas paramos sistema yra „išmėtyta“ per 6-7 įvairias įstaigas. Verslas, ypač smulkus ir vidutinis, neturintis didelio administracinio aparato, vargsta. Tie dalykai turėtų būti sprendžiami jungiant minėtas įstaigas.

Ne tam, kad būtų atleisti darbuotojai, nes ten darbuotojų reikia dar daugiau, o tam, kad efektyviau ir dažniau bendrautų su savo klientais (įmonėmis, žmonėmis). Tam, kad geriau juos suprastų ir galėtų jiems padėti. Bet svarbiausia – tam, kad būtų sutaupytas laikas. Būtent greičio, biurokratijos mažinimo, kurį gali pademonstruoti ir valstybė, mes sieksime.

Nekaišiotų pagalių į ratus

Šiandien turime tokią situaciją, kai dažnai žmonės ar verslas juda greičiau nei valstybė. Valstybė yra apkarstyta krūva perteklinių ir absoliučiai nereikalingų reikalavimų. Tokių pavyzdžių yra apstu.

Pavyzdžiui, valstybė nesinaudoja informacija, kurią pati kaupia įvairiose informacinėse sistemose. Žmonių reikalaujama, kad jie atsineštų įvairias popierines pažymas, išrašus, visokius keisčiausius dalykus – viso to modernioje valstybėje negali būti.

Antai kai kurios įstaigos nesugeba gauti nekilnojamojo turto išrašo iš Registrų centro – žmonės siunčiami jį išsiimti, dar sumokėti už tai pinigus ir atnešti fiziškai. Tai yra XXI amžiaus absurdas, kurio turi nebelikti.

Šioje srityje Lietuva nėra padarius jokio proveržio, nors visa Europa kalba apie skaitmeninę ekonomiką, apie informacinių sistemų prieinamumą, informacijos duomenų atvėrimą.

Suprastų darbo vertę

Nepagarba dirbančiam žmogui sklinda kaip virusas. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje niekas nebemoka gydyti, niekas nebemoka mokyti, niekas nesupranta ir nemoka organizuoti kultūros renginių. Beprasmės ir nepamatuotos kritikos labai dažnai sulaukiama ir iš pačių valdančiųjų. Net pačios vyriausybės.

Prisiminkime, kad pats premjeras mokytojams pareiškė: „Kai išmokysit vaikus, tuomet galite tikėtis didesnės algos.“ Mums tokia nepagarba ir nesupratimas atliekamam darbui yra nepriimtinas. Mes visi dirbame tam tikromis aplinkybėmis ir instrumentais, kuriuos mes turime tuo metu.

Tokią nepagarbą dirbančiam žmogui ir darbo vertei mes turime naikinti kaip virusą. Mes, socialdemokratai, už kitokią valdžios kultūrą.

Todėl ateiname kurti žmonėms ir su žmonėmis – kiekvieną girdėti, suprasti ir veikti.

Gintautas PALUCKAS

Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas

 

Susiję straipsniai

Close